Gyvoji Tiesa

Greičiausiai visos personalistinės religijos sutiks, kad Absoliuti Tiesa, Dievas, yra Asmenybė. Gyvas Asmuo, veikiantis, žinantis, jaučiantis, dvasinių ir materialių pasaulių Kūrėjas. Taigi, kalbant apie tiesos objektyvumą, verta atsižvelgti į tai, kad Tiesa yra gyvas Asmuo. Ir ne šiaip koks Asmuo, bet begalinių galimybių, begalinės išminties, ir begalinės meilės ir gerumo pilnas Asmuo.

Kai Asmuo yra tik vienas, nėra ką kalbėti apie meilę. Meilei reikalingi bent du asmenys, kurie mainosi jausmais. Absoliuti Tiesa, Dievas, Aukščiausioji Asmenybė, yra ne vienas. Visi mes, be galo mažos sielos, esame didelės Dievo šeimos dalis.

Meilės santykiai tarp gyvų asmenybių gali būti įvairių rūšių, gali reikštis įvairiai.

Gyvoji Tiesa nėra statiška, vienoda. Tiesa nėra kurios nors vienos žmonių grupės nuosavybė, greičiau atvirkščiai, kiekviena gyva esybė yra Tiesos valioje.

Taigi, įvairovė religijų pasaulyje nebūtinai reiškia reliatyvumą ar vienos Tiesos nebuvimą, arba kad tik vienai kuriai nors religijai priklauso Tiesos monopolis. Tiesa yra gyva, Ji yra Asmenybė, Jos veikla įvairi, Jos santykiai su žmonėmis ir visomis gyvomis esybėmis - nemonotoniški.

Tai, kas prieštaringa žmogiškos logikos akimis, gali būti harmoningai suderinta Aukščiausiojo Dievo Asmens pasaulyje. Žmogaus keliai - ne Dievo keliai.

Todėl iš religinių skirtumų ir prieštaringumų egzistavimo faktų neverta daryti skubotų, radikalių, fanatiškų, neapykantą ar neigimą skatinančių išvadų.

Geriau viską ramiai, Dievo malonės šviesoje, apmąstyti.

Kai kas iš skirtumų gali atsirasti dėl Dievo žodžio keitimo žmonių papročiais. O kai kas dėl to, kad Dievas - gyvas, ir Jo veiklai bei santykiams su sielomis būdinga įvairovė. Viskas nėra vienoda.

Jeigu tikintysis negalvotų, kad jo religija pati pilniausia ir teisingiausia, jis eitų ten, kur tikėtųsi tą pilnumą rasti. Todėl nuoširdžiam tikinčiajam natūralu taip galvoti.

Įmanoma situacija kai iš tiesų, kažkuri religija ar religinių denominacijų grupė yra pilniausia ir teisingiausia, o kitur to pilnumo ir teisingumo - mažiau.

Kita vertus, turint galvoje kad pilnumos jausmas natūraliai įmanomas ir nepakeičiamas tik kai gyva esybė veikia pagal savo prigimtį, suteiktą Dievo, gali būti taip, kad esant suteiktoms įvairioms prigimtims, įvairios individualios situacijos teiks lygiavertį pilnumo jausmą, ir kiekvienas esantis savo prigimtinėje padėtyje taip jausis, nors bus skirtingas nei kitas. O tie, kas nebus prigimtinėje padėtyje, ieškos toliau, kol joje atsidurs.

Dievas su mumis bendrauja ir išoriškai, ir per vidų. Taigi, tiek išoriniai, tiek vidiniai kriterijai, pašaukimai parodys, kur yra mūsų prigimtinė padėtis, o taip pat ir kuri religija yra teisingiausia bei pilniausia Dievo akyse.

Būtis, tiesa, išmintis, meilė, gėris, ir džiaugsmas, užuojauta ir gailestingumas - kai tai ateina iš dieviškos srities, o ne iš atskirties nuo Dievo, atskleidžia teisingumo ir pilnumo laipsnį.

Tai, kas griauna būtį, tiesą, kame nėra išminties, meilės, gėrio ir džiaugsmo, užuojautos ir gailestingumo - tas nutolę nuo tyro dieviškojo pasaulio.

Galiausiai, ateina laikas vadovautis ne sentimentais, bet išminties, Dievo žodžio kriterijais. Todėl, norėdami atsakyti į klausimą kas yra kas religijų pasaulyje, su pilnu pažinimu, plačiai atmerktomis akimis turime galimybę susidaryti išsamų, aiškų vaizdą, ir tada atsakingai spręsti. Neigimas, faniškumas savosios grupės ir lyderių atžvilgiu, nepagrįsti emociniai impulsai, tarpreliginė konkurencija ir neapykanta, nenoras pažinti, įsikabinimas į melą ir gandus - visai tai nepadės atsakyti į tą klausimą, greičiau jau paliks mus sumaištyje ir susipriešinime, be atsakymo.

Taigi, geros valios žmonės broliškoje atmosferoje gali apsikeisdami žiniomis ir suvokimais išpręsti dalį nesusipratimų, įtarimų, abejonių, klausimų, ir labiau priartėti prie Tiesos, išlaikydami savo prigimtinį savitumą.